Refrešindamas LJ draugų juotą susimąsčiau apie vieną ritualą.

Šeštadieni, apie 9 val. pasigirsta trumpas skambutis į laiptinės duris. Žinau - atėjo Lietuvos ryto berniukas, pasistatantis savo raudoną golfą po langais.
Pagal nutylejimą vienas iš namiškių užsimauna kelnes, sukrapšto 3.50 lt, praveria duris ir paima laikraštį. Kaip ir kiekvieną šeštadienį, berniukas stovi prie durų, lyg žinodamas, kad durys netrukus atidarys ir pasirodys apsimiegojusi fizionomija nupirksianti vieną egzempliorių. Ir taip kau kelinti metai.
Šeštadienis, tumpas "beeep", durys atsidaro, labas rytas, labas rytas. Ačiū. geros dienos. durys užsidaro. Niekas nepamena nuo kada tai prasidėjo.
Jis, tarsi bevardis šeimos draugas, skambtindamas į duris iki dešimtosios sekundės dalies vienodo ilgumo skambučiu primena, jog atėjo šeštadienio rytas. Mes nežinom nei jo vardo, nei telefono numerio. Ir net ne laikraštyje esmė. Kartais neperverčiame tos spaudos, kuri guli numesta iki kito šeštadienio, kai ją pakeis kita šūsnis popieriaus. Visa ritualo esmė, tame trumpame skambutyje į duris.